Kaip motyvuoti vaiką mokytis?

Sveiki mielieji :-)

Prasidėjus mokslo metams daug tėvelių skundžiasi, kad vaikučiams sunku įsivažiuoti į mokymosi ritmą ir rutiną. Vaikučiai skundžiasi, kad mokytis mokykloje sunku ir nuobodu. Na taip, akademinis mokymasis (mokyklose, kolegijose ir universitetuose) yra tikrai nelengvas, nuoseklus ir daug pastangų bei laiko reikalaujantis procesas. Tai nėra nei cirkas, nei filmas, nei įtraukiantis video žaidimas. Realybė tokia, kad mažiau akademiškiems ir imliems bei gabiems vaikučiams reikia tikrai daugiau laiko ir pastangų įdėti į mokymąsi bei išmokimą. Todėl labai svarbu jei specialistas padėtų nustatyti vaiko gabumus ir polinkius bei padėtų atsirinkti kokias vaiko stipriąsias puses reiktų ugdyti. Deja, bet viską gerai sugebančių "universalių" vaikų yra vienetai. O daugumai mokslai ir mokymasis yra gana sudėtingas dalykas.

Svarbu paminėti, kad motyvuojant vaiką mokytis svarbiausi šie dalykai:

1. Ugdyti suvokimą kam to reikia ir ką galiu ir noriu dėl to padaryti.

2. Akcentuoti išmokimo bei teisingo atlikimo džiaugsmą bei pasitenkinimo jausmus (ne tik tai, kad mokomės dėl ateities).

3. Akcentuoti kas pavyksta, ką padarė gerai ir teisingai.

4. Ugdyti mokymosi įgūdžius pastoviai bei nuosekliai atliekant užduotis.

5. Pirma pareigos o paskui malonumai. Pirma pamokos o paskui žaidimai

Na o tėvams atlikti mokytojo(s) darbą ir rolę yra arti misijos neįmanomos, bet dažna savyje norime sutalpinti ir mamą, ir mokytoją, ir valytoją, ir virėją ir dar savo profesijos atstovę... Argi tai įmanoma? Gal ir taip, bet greičiausiai nei vieno gerai neatliekant...
Būkime savo vaikams mylinčiomis ir kantriomis mamomis (ir tėčiais) o mokyti juos ieškokime profesionalių specialistų

Taigi, jei reikia pagalbos mokantis anglų ar rusų (tik šnekamąją) kalbas ar norite nustatyti vaiko gabumus ir polinkius tai aš galiu Jums padėti :-)

Emocinio intelekto lavinimas vaikuose

Emocinis intelektas – apie jo svarbą pasaulyje kalbama jau daugiau nei 20 metų, tačiau šis terminas Lietuvoje tapo žinomas ir aptariamas pakankamai neseniai. Nors daugeliui atrodo, kad kognityvinis intelektas, paremtas žiniomis ir mąstymu, gyvenime yra svarbesnis, tyrimai rodo, jog kur kas sėkmingesni ir laimingesni yra žmonės, turintys aukštą emocinį intelektą. Būtent todėl jį reikėtų pradėti lavinti dar ankstyvame vaiko amžiuje. Kaip tai daryti?

Emocinio intelekto svarba

Emocinis intelektas yra apibrėžiamas kaip gebėjimas identifikuoti savo ir kitų žmonių emocijas. Laiku pradėjus jį ugdyti, vaikams lengviau suprasti, kaip juos veikia skirtingos emocijos, jausmai ir kaip tai kontroliuoti. Emocinis intelektas taip pat padeda drąsiau kurti naujus santykius su žmonėmis, socializuotis, lengviau adaptuotis skirtingose aplinkose, jausti empatiją.

Vaikui augant, aukštas emocinis intelektas leidžia geriau pažinti save, labiau pasitikėti savimi, kurti tvirtesnius santykius. Šios savybės paprastai padeda sulaukti didesnio pasisekimo mokykloje ar kitose veiklose, kuriomis užsiima vaikas. Emocinio intelekto ugdymas padeda paauglystėje, kai prasideda hormonų antplūdžiai, turintys įtakos emocijų šuoliams. Lavindami šį gebėjimą, paaugliai lengviau kovoja su įtampa, stresu, nuotaikų kaita ir negatyviomis mintimis.

Kaip ugdyti vaiko emocinį intelektą?

Dar kūdikystėje vaikai emocijų pradeda mokytis stebėdami tėvų elgesį: toną, balso tembrą, reakcijas, veido mimikas. Todėl labai svarbu, kad patys tėvai rodytų teigiamą pavyzdį ir gebėtų įvardinti savo emocijas garsiai bei paaiškinti vienokią ar kitokią savo reakciją. Užuot šaukus galima pasakyti, kad esate pikti ar susierzinę ir nurodyti priežastį, o kai jaučiatės labai pakylėtai, įvardinkite, jog esate džiaugsmingi ir kodėl.

Mažų vaikų emocinio intelekto ugdymas turėtų būti smagus, todėl psichologai dažnai rekomenduoja įtraukti žaidimo formą. Pradžiai galite tiesiog rodyti korteles su skirtingomis emocijomis ir jas paaiškinti, pabandyti atkartoti emocijas ir suvaidinti skirtingas situacijas, kada ir kaip jaučiasi žmogus. Jei žiūrite kokį nors filmą šeimai, išjunkite garsą ir pabandykite su vaikais spėlioti, kaip rodomoje scenoje jaučiasi aktoriai. Tai lavina gebėjimą atpažinti emocijas pagal veido išraišką, kūno kalbą.

5 emocinio intelekto lavinimo taisyklės:
1.      Leiskite vaikui išgyventi visas emocijas, net ir pyktį, nerimą, liūdesį. Neskatinkite jo pralinksmėti, jeigu jis liūdnas ir neribokite, kai jis kažkuo stipriai džiaugiasi. Palaikykite vaiką ir leiskite jam išbūti šiose emocijose.
2.     Mokykite vaiką įvardinti savo emocijas ir skatinkite kalbėti apie jausmus rodydami pavyzdį ir tai darydami patys.
3.     Padėkite vaikui išmokti atpažinti, suprasti kito žmogaus jausmus ir į juos tinkamai reaguoti. Skatinkite jį įsijausti į kito žmogaus emocijas :,,Kaip jaustumeisi, jei būtum jo/jos vietoje?“
4.    Mokykite vaiką nusiraminti. Kartu paieškokite geriausių būdų, technikų, kurios leidžia kontroliuoti pyktį, agresiją, liūdesį.
5.     Suraskite, kas vaikui pakelia motyvaciją ir tokiu būdu skatinkite, girkite jį už tinkamai atpažintas emocijas ar pastangas tai padaryti.
 

8 frazės kurias privalome sakyti savo vaikams

Vaikai emociškai formuojasi dėka tų žodžių, kuriuos jiems sako tėvai.

Norite išauklėti kompleksuotą žmogų – visada kritikuokite savo vaiką.

Taip, tėvai irgi žmonės ir daro klaidas. Bet svarbiausia – laiku sustoti. Juk vaikai – vertingiausia, ką mes turime.

Štai 8  frazės, kurias mes privalome kasdien sakyti savo vaikams.

1. Aš tave myliu.

Negalvokite, kad mūsų vaikai pagal nutylėjimą žino,kad jūs juos mylite. Jūs turite tai sakyti su nuoširdžiomis emocijomis ir taip dažnai, kaip tik galite.
Tai būdas leisti vaikams suprasti, kad jie gali jumis pasitikėti. Jie jaučiasi ypatingais, laimingais, patenkintais, žinodami kad juos myli ir dievina.

2. Aš tavimi didžiuojuosi.

Jei jūs norite išauklėti savimi pasitikinčius žmones, tai visada turite sakyti vaikams, kad didžiuojatės jų didelėmis pergalėmis ir mažais pasiekimais. Jie turi žinoti, kad jūs žavitės jų progresu. Tai skatins juos judėti toliau.

3. Atleisk man.

Kartais tėvai gali išreikšti agresyvumą savo vaikams ir linkę per smarkiai reaguoti į nereikšmingas problemas. Ir jei jūs neteisūs – reikia atsiprašyti. Tai – ne silpnumas, tai – pagarba vaikams. Jūs rodote jiems teisingą pavyzdį.

4. Aš tau atleidžiu.

Disciplina būtina vaiko auklėjimui. Žaislų ir įrenginių konfiskavimas, kažkokių privilegijų atėmimas yra tinkamos bausmės jūsų vaikams. Bet kai jie suvokė klaidą ir prašo atleidimo – jums reikia jiems atleisti.

5. Aš klausau.

Būkite kantrūs su savo vaikais ir duokite jiems laiko išreikšti save. Daugumai vaikų kyla problemų mokykloje tik todėl, kad jie dar nemoka reikšti savo minčių. Pokalbis stiprina pasitikėjimą, daro vaikus labiau pasitikinčius savimi.

6. Tai – tavo atsakomybė.

Kai jūsų vaikas pakankamai brandus, kad atliktų pareigas namie, svarbu duoti jam tas užduotis, už kurias jis bus atsakingas. Tai gali būti indų plovimas, gėlių laistymas. Tokiu būdu jūs auklėjate atsakingus žmones.

7. Tu turi viską, ko reikia.

Kartais vaikai nedalyvauja kažkur tik todėl, kad bijo pralaimėti. Svarbu juos palaikyti tuo momentu. Tokios paprastos frazės kaip „tu turi viską, ko reikia, kad išlaikytum testą“ arba „tu gerai mokeisi ir tau pavyks“ suteiks jiems pasitikėjimo, nepaisant to, kiek pralaimėjimų jie patyrė.

8. Klaidos tai pamokos o ne tragedija.

Mes turėtumem vaikams padėti suprasti, kad jie neturi bijoti klysti ir daryti klaidas. Mes visi darome klaidas o padarytos klaidos rodo, kad esame prastos emocinės ar fizinės būklės bei tai, kad nemokame susitvarkyti su savo emocijomis ar trūksta susikaupimo. Gal kartais trūksta žinių ar reikia įdėti daugiau pastangų.
Galime padėti klausdami vaiko ko jis/ji gali pasimokyti iš tos klaidos arba situacijos, kad ji ateityje nepasikartotų.

43

SHARES

Shar

KAS GALI PADĖTI LENGVIAU IR PAPRASČIAU GYVENTI IR SKLANDŽIAU BENDRAUTI ANGLIŠKAI:-)

Šiandien noriu pasidalinti svarbiu atradimu apie sistemas, tvarką ir ramybę. Man dažnai kildavo klausimas kodėl vieni žmonės tiek daug suspėja ir padaro be bėgimo, skubėjimo ir streso ir tuo pačiu jaučiasi ramūs ir patenkinti. Atrodydavo, kad jiems viskas einasi savaime, lengvai ir paprasatai, lyg be pastangų. Tiesiog automatiškai. Arba kalba žmonės pavyzdžiui angliškai ir taip sklandžiai, lengvai ir paprastai rodos jiems gaunasi. Automatiškai gražiai kalba:-) Na ir ką pagaliau atradau ir įsisąmoninau atsakymus į savo klausimus, kuriais ir dalinuosi su Jumis💚

Sukurta vientisa ir nuosekli SISTEMA, kuri perauga į AUTOMATIZMĄ, išlaisvina iš blaškymosi, neužtikrintumo, chaoso ir netvarkos. Todėl mes turime kurti sistemas visose gyvenimo srityse tam, kad taptų lengviau, papraščiau, tvarkingiau ir ramiau gyventi bei padėtų pasiekti geriausius rezultatus;-) Norint pasiekti geriausių rezultatų turime būti:

SĄMONINGI, PASTOVŪS ir NUOSEKLŪS. 

 

Manau tas pats ir su anglų ar kitos užsienio kalbos mokymusi. Juk mokymasis tai- procesas, kurio pradžioje ar kažkuriame etape gana svarbu įsisąmoninti ką ir kaip formuluoti taisyklingai tam, kad su praktika ir laiku atsirastų tas savaiminis lengvas kalbėjimas, t.y. automatizmas. 

 

Tai va, šį įsisąmoninimo bei perėjimo prie automatizmo metodą aš taikau ir savo anglų kalbos mokyme savo studijoje. Taip pat dalinuosi kaip sukurtos ir gyvenime pritaikytos sitemos padeda lengviau ir papraščiau dirbti, mokytis, derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus bei lengviau pasiekti savo tikslų😀😀😀

VAIKO SAVIREGULIACIJA

Dalinuosi svarbia informacija apie vaiko savireguliacijos ugdymą. Savireguliacijos ugdymas yra labai svarbus, nes tik savo jausmų impulsus mokantis ir gebantis valdyti vaikas/žmogus gali tapti sėkminga asmenybe. Šiame straipsnyje yra puikiai ir aiškiai išdėstyta ką mes, tėvai, turime daryti jei norime, kad mūsų vaikai darytų užduotis patys, be mūsų kontrolės, paliepimo ir net pakelto balso nekalbant jau apie kitokias bausmes... Ką turime daryti, kad mūsų vaikai gebėtų tinkamai (tai yra nepakenkdami sau ir kitiems) reikšti savo susierzinimą, nepasitenkinimą, pyktį ir kitus jausmus... Juk būtent šeimoje o ne darželyje ar mokykloje vystosi ir ugdosi vaiko savireguliacija, saugumo jausmas bei bendrystė:-)

 

VAIKO RAIDA: KAIP IŠUGDYTI SAVARANKIŠKĄ ASMENYBĘ

Vaikas gimsta norėdamas – valgyti, miegoti, tuštintis, sausumo po užpakaliu, šilumos, įdomumo ir t.t. Maži vaikai – maži norai, maži ir tėvų rūpesčiai, dideli vaikai – dideli norai, atitinkamai didesni ir tėvų vargai.

Augant vaikui tėvai vis aiškiau išgyvena norą, kad vaikas būtų ne tik sveikas, turintis apetitą, bet ir geras. Sąvoka „geras“ apima tris gana konkrečius dalykus:

• Mokėjimą palaukti – kol mama ar tėtis pakeis sauskelnes, paruoš maistą, aprengs, nupirks žaislą, pakalbės telefonu ir t.t.

• Mokėjimą susilaikyti nuo nepageidaujamo elgesio – nesišlapinti į kelnes, netraukti daiktų iš spintelių, nelipti į balas, nerėkauti, nesimušti, nekišti pirštų kur nereikia ir t.t.

• Mokėjimą įvairius dalykus padaryti pačiam – valgyti su šaukštu, pasiprašyti ant puoduko, apsirengti, užsirišti batus, pasisveikinti, padėkoti, susitvarkyti žaislus ir t.t.

Visų šių trijų dalykų bendras vardiklis savireguliacija – tai žmogaus mokėjimas stebėti savo mintis, jausmus ir elgesį bei juos koreguoti pagal savo tikslus ir situacijos keliamus reikalavimus.

Savireguliacijos pagrindas – dėmesys. Elementariausia dėmesio apraiška yra budrumas, t.y. pajėgumas tam tikrą laiką nemiegoti. Tai moka ir ką tik gimęs kūdikis. Gana greitai atsiranda ir  kitas dėmesio elementas – orientacija į stimulą. Tai yra vienas iš pirmųjų dalykų, ko naujagimis išmoksta.

Apie trečią gyvenimo mėnesį atsiranda pirmas savireguliacijos įgūdis – jei kažkas vaikui nepatinka, to jam yra per daug, jis išmoksta nukreipti dėmesį kitur – nusukti žvilgsnį ar galvą – ir taip tos nepageidaujamos stimuliacijos bent trumpam išvengti. Tai suteikia tėvams naujų galimybių. Iki 3 mėnesių efektyviausia raminimo priemonė buvo paimti ant rankų, o dabar tiesiog pakanka nukreipti kūdikio dėmesį į kitą dalyką (Berger ir kit., 2007).

Apie 9 mėnesį vaikas pradeda reaguoti į išorinę kontrolę – iš pradžių tampa pajėgus įvykdyti neigiamus nurodymus („neliesk“, „neimk“), o paskui ir teigiamus („paimk“). Tai reiškia, kad iki to laiko vaiko apibūdinimas kaip „klauso-neklauso“ yra beprasmis, nes vaikas dar nepajėgus suprasti ko iš jo norima.

Baigiantis pirmiesiems gyvenimo metams pradeda vystytis vaiko kalba. Kalbos vystymasis yra labai individualus procesas, tad progresuoja skirtingai. Vystantis kalbai atsiranda dar vienas svarbus savireguliacijai elementas – savimonė.

Paprasčiausia vaiko savimonės apraiška – savęs atpažinimas veidrodyje, pastebima vaikui esant maždaug 1,5 metų amžiaus. Maždaug tuo pat metu vaikas pradeda po truputį atskirti savo daiktus nuo kitų žmonių daiktų, suprasti, kad kai kurie jo veiksmai gali patikti arba nepatikti kitiems žmonėms. Iš suaugusiųjų gaunamų vertinimų formuojasi vertinamasis savimonės aspektas – savigarba.

Sulaukęs maždaug 2-2,5 metų amžiaus vaikas tampa pajėgus susilaikyti nuo suaugusiems nepageidaujamo elgesio, net jei jam pačiam ir norisi tai daryti (Carlson, 2005).

Trejų metų vaikai jau gali sutelkti dėmesį į vieną daikto charakteristiką ir ignoruoti kitas, pavyzdžiui, surušiuoti daiktus pagal vieną spalvą. Šis gebėjimas valingai kontroliuoti savo dėmesį sudaro prielaidas tolesniam savireguliacijos vystymuisi. Apie 5 gyvenimo metus vaikas gali išmokti naudoti taisykles ir planus elgesiui reguliuoti.

Jei tėvai nori, kad penkiametis realiai išmoktų laikytis taisyklių, jas turi formuluoti ir mokyti vaiką jų laikytis. Jei vaikas gyvena aplinkoje, kur jam leidžiama viskas arba kur reikalavimai priklauso nuo chaotiškos tėvų nuotaikos, laikytis taisyklių jis gali neišmokti ir daug ilgiau.

Gebėjimo laikytis taisyklių vystymąsi skatina ir vaiko buvimas grupėje. Nuolatinis bendravimas su daugeliu vaikų ir su tuo susijusi bendra veikla, neišvengiami konfliktai ir jų sprendimų paieška padeda vaikui suprasti taisyklių būtinybę, išmoko jas kurti ir jų laikytis.

Vaikui pradėjus lankyti mokyklą gebėjimas suprasti taisykles ir jų laikytis tampa itin svarbus, nuo to ženkliai priklauso vaiko santykiai su mokytojais ir bendraklasiais, jo mokymosi rezultatai ir savijauta mokykloje.

Maždaug apie 5 metus vaikas išmoksta naudoti kalbą. Tai itin svarbus gebėjimas, padedantis pagrindus emocijų valdymui. Mokėjimas kalbėti su savimi, renkantis įvykių interpretaciją, suteikia galimybę kontroliuoti savo emocijas ir elgesį. Pavyzdžiui, vaikas gali įtikinti save, kad nebijo šuns, nes šuo geras. Visa tai tampa svarbiomis prielaidomis savimotyvacijos gebėjimui formuotis. Stipresne savimotyvacija pasižymintys vaikai geriau mokosi ir lengviau prisitaiko mokykloje.

Tėvų šiluma ir palaikymas ankstyvoje vaikystėje padeda vaikui išmokti valdyti savo emocijas.

Fizinės bausmės trukdo vystytis vaiko savireguliacijai, nes bausmės grėsmė ir pati bausmė vaiką gąsdina ir nukreipia jo dėmesį nuo to, ką tėvai prašo padaryti, prie to, kaip to yra prašoma (t.y. pakeltas balsas ir /arba grasinimas bausme). Tai motyvuoja vaiką mokytis išvengti bausmės, o ne išmokti tėvų pageidaujamo elgesio. Be to, susidūrus su tokiu bausmėmis grįstu išoriniu reguliavimu, vaikui natūraliai mažėja būtinybė vystyti savireguliaciją.

Tėvai turėtų pasistengti į įvairias situacijas pažvelgti vaiko akimis, leisti jam rinktis ir skatinti iniciatyvą. Leisdami vaikui bandyti ir klysti, tėvai ugdo jo iniciatyvą, atkaklumą ir, kas yra svarbiausia, pasitikėjimą savimi.

Sėkmingas vaiko savireguliacijos ugdymas priklauso nuo to, kaip tėvai nustato taisykles, kokią sukuria jo gyvenimo struktūrą. Teisinga struktūra ugdo pasitikėjimą savimi ir moko siekti sėkmės.

  👇

Šeši struktūros formavimo komponentai pagal M. S. Farkas ir W. S. Grolnic (2010):

1. Aiškios ir nuoseklios taisyklės. Jos turi būti pastovios, nesikaitalioti priklausimai nuo tėvų nuotaikos.

2. Prognozuojamumas – vaikas aiškia numato kokios jo pasekmės laukia, jei jis taisyklių nesilaikys.

3. Grįžtamasis ryšys – tėvai aiškiai praneša vaikui kai jo elgesys jiems patinka arba kai nepatinka ir tiksliai nurodo kokio elgesio jie norėtų.

4. Galimybių suteikimas – vaikui suteikiamos galimybės, kad galėtų pateisinti lūkesčius, t.y. duodamas laikas, reikiamos priemonės, tinkama aplinka.

5. Taisyklių ir lūkesčių paaiškinimas – tėvai vaikui paaiškina kodėl yra tokios ar kitokios taisyklės, ką gero jos duoda, kodėl vieni ar kiti lūkesčiai pas tėvus atsiranda. Gera viso to išaiškinimas vaikui padeda geriau reguliuoti savo elgesį ir yra jam labai svarbūs, motyvuoja. Suprasdamas taisyklų prasmę vaikas lengviau jų laikos ir ilgainiui paverčia jas savo vidinėmis normomis.

6. Autoritetas – Tėvai yra natūralus autoritetas savo vaikams. Svarbu jį tiesiog ir toliau išlaikyti. Autoritetą menkina perteklinės kontrolės naudojimas. Intensyvią kontrolę naudojantys tėvai trukdo vystytis vaiko savikontrolei bei menkina jo savivertę, savo elgesiu transliuodami žinutę: „Klausyk manęs, nes pats esi per kvailas spręsti.“ Tėvai turi aiškiai vaikui pasakyti kuriuos sprendimus jis gali priimti pats, kuriuos jie priims kartu ir kurie bus priimti neklausiant vaiko nuomonės.

Iškeltas vaikui tikslas visada turi būti konkretus (padaryti namų darbus, o ne tiesiog gerai mokytis), artimas (daryti namų darbus visą šią savaitę) ir realistiškas (jo jėgoms). Vaikas nuo pat pradžių turi būti mokomas, kad norint pasiekti tikslą yra būtinas veiksmų planas.

Formuojant vaiko savimotyvaciją svarbus yra sėkmingas procesas, o ne didelis galutinis rezultatas, nes sėkmės išgyvenimas, patiriamas džiaugsmas, pasitenkinimas veiklos metu vaiką motyvuoja labiau nei galutinis prizas.

 

Literatūra:

Visvaldas Legkauskas (2013). Vaiko ir paauglio psichologija: šiandienos iššūkiai. Vilnius: Vaga. 20 – 27 p.

Šaltinis http://psichika.eu

Empatija arba supratingumas

Dažnai bėgdami per gyvenimą pamirštame tuos kurie arčiausiai mūsų, savo sutuoktinius, gyvenimo pakeleivius bei partnerius, vaikus, tėvus ir netgi pačius save... Šiandien kviečiu prisiminti ar naujai sužinoti apie EMPATIJĄ, nes būtent ji yra sėkmingų, šiltų ir artimų santykių, netgi laimės radimo gyvenime garantas ar bent jau svarbiausias komponentas.

Taigi drauge turime patys mokytis ir mokyti jaunąją kartą empatiškumo, užuojautos arba, kitais žodžiais sakant – SUPRATINGUMO.

Kas yra empatija?

Daugybė žmonių painioja simpatiją ir empatiją, tačiau tai dvi skirtingos vertybės. Empatija neapsiriboja gebėjimu suprasti kito žmogaus jausmus. Nusikaltėliai dažnai pasinaudoja kitais žmonėmis, prieš tai sudarydami įspūdį, kad juos supranta, taip įgydami jų pasitikėjimą. Empatija reiškia daugiau. Ši savybė, ne tik leidžia atpažinti, kaip kitas žmogus jaučiasi, tačiau taip pat – vertinti ir gerbti jo ar jos jausmus. Empatiški žmonės elgiasi su kitais žmonėmis gerai, oriai, kilniai ir juos supranta.

Vaikams svarbu matyti tėvų empatišką elgesį

Kai kurie vaikai iš prigimties yra apdovanoti širdies gerumu. Visgi dažniau vaikams reikia matyti, kad empatiškai elgiasi suaugę žmonės aplink. Tai prasideda nuo tėvų santykio su savo vaikais. Tėvai, kurie domisi tuo, kas vaikams yra svarbu, kurie rūpinasi jų emocijomis ir skiria pozityvų dėmesį, perteikia vaikams supratimą, ką reiškia būti empatišku.

Rūpinkimės emociniais poreikiais

Kai vaikų emociniai poreikiai yra patenkinami, atsitinka du labai geri dalykai. Vaikai išmoksta atsiliepti į kitų žmonių emocinius poreikius ir šiais poreikiais pasirūpinti. Jie taip pat gauna dovaną iš kito žmogaus, tad ateityje jausis pakankamai saugiai patys dovanoti empatišką elgesį kitiems, kai iškyla poreikis. Jie žinos, jog pradžioje jie turi ir gauti, kiti jais taip pat turi rūpintis. Tuščias ąsotis negali pripildyti tuščio puodelio.

Kalbėkime su vaikais apie emocinius poreikius

Daugybei suaugusiųjų nėra lengva kalbėti apie savo emocinius poreikius, ar apie kitus dalykus, susijusius su emocijomis. Kartais jie visą gyvenimą vengia pokalbių apie emocijas. Tai yra žmonės, kurie nežino, kaip padėti kitam geriau pasijausti, ir nepatogiai jaučiasi bet kokioje situacijoje, kai yra reikalinga reaguoti emocijomis. Kartais jie bijo savo pačių emocijų, nes niekada nebuvo mokomi rūpintis savo emociniais poreikiais.

Puiki mintis – kalbėti su vaikais apie emocijas, ir kaip kiti žmonės jas patiria. Įvardykite vaiko jausmą (pvz. pavydas, pyktis arr meilė) ir pamokykite, jog patirti jausmus yra normalu. Kalbėkite su jais, kaip pozityviai susitvarkyti su emocijomis, ir pateikite pavyzdžių, parodykite situacijų, kaip kiti žmonės patiria emocijas. Išmokykite juos gerbti kitų žmonių emocijas, ir parodykite, kaip reaguoti emocijas keliančiose situacijose.

Gyvenimiškos situacijos padės mokyti empatijos

Kai mokote vaiką, nėra geresnio pavyzdžio, nei tikras pavyzdys iš gyvenimo. Ieškokite situacijų, kurios veikia žmonių emocijas, ir parodykite, papasakokite vaikui apie jas, – ką jos reiškia įtrauktiems į jas žmonėms, ką jie jaučia. Pvz., jei matote pro šalį važiuojant greitosios pagalbos automobilį, pakalbėkite, kaip nukentėjusiojo ar susirgusio žmogaus artimieji galėtų jaustis ir t.t.

Žaiskite

Mažesni vaikai ypatingai mėgsta apsimesti kitais žmonėmis. Šiuos smagius momentus taip pat galite panaudoti empatijos mokymui. Leiskite vaikams vaidinti įvairius vaidmenis. Tai gali būti knygos ar TV personažai, arba net žmogus, kurį pažįstate, jei jam/jai paskutiniu metu teko išgyventi stiprius jausmus. Suuvaidinkite istoriją drauge, paprašykite vaikų sustoti ir pagalvoti, kaip jų veikėjas galėtų jaustis šiuo metu. Tai leis jiems sutelkti dėmesį ties į kitų žmonių emocijas konkrečioje situacijoje. Jūs galite paprašyti jų išrinkti veiduką iš pavaizduotų variantų lape. Taip jiems bus lengviau atskleisti, kaip jaučiasi jų herojus.

Vidinis moralės kompasas

Mokydami vaikus skirtumo tarp gėrio ir blogio, duosite jiems stiprią moralinę kryptį, ir jie lengviau rinksis gerus sprendimus. Kai reikia priimti sprendimą, paaiškinkite jiems, kaip mūsų sprendimai paveiks kitus žmones. Kalbėkite su jais, kaip blogio darymas skaudina ir žaloja kitus. Gerai yra kalbėti su jais apie mažus dalykus, pvz. kai vadiname sesę negražiu vardu, kaip tai skaudina mergaitę, ir kaip vėliau, atėjus draugams, dėl šios priežasties jie nebenori su tavimi žaisti. Statydami stiprų moralinį pamatą, pradėkite nuo mažų ir esminių dalykų.

Empatiški vaikai duoda, o ne ima

Mokydami vaikus elgtis empatiškai, Jūs suteikiate jiems gebėjimą duoti. Pasaulyje, kur mes neretai žvalgomės savo interesų ir poreikių, mokantys dovanoti žmonės sutinkami labai retai. Tačiau būtent jie yra labiausiai patenkinti gyvenimu, gyvena jį prasmingai, ir džiaugiasi itin gerais tarpusavio santykiais. Mokydami vaiką būti empatišku, jūs įdėsite reikšmingą indėlis į jo ateitį ir į pasaulį, kurį mūsų vaikai sukurs.

Pagal childdevelopmentinfo.com

ASMENYBĖS TOBULĖJIMO ir ANGLŲ KALBOS studija

 

ANGLŲ KALBOS ir
 ASMENYBĖS TOBULĖJIMO STUDIJA

ENGLISH & SELF IMPROVEMENT STUDIO

Anglų kalbos dėstytoja,
Efektyvaus komunikavimo trenerė ir konsultatantė

Solveiga Talkevičiūtė-Jankauskė

Anglų kalbos / Teologijos / Psichologijos bakalauras

Švietimo Vadybos magistras

Individualus ir grupinis anglų kalbos mokymas(is):

VAIKAMS

PAAUGLIAMS

SUAUGUSIEMS

Savo pamokose naudoju autentišką, t.y. savo sukurtą ir jau 20 metų mokymo praktikoje patikrintą, mokymo metodiką bei sistemą, kuri padeda išugdyti:

• laisvą ir sklandų kalbėjimą,
• gerą pašnekovo supratimą,
• rašymo ir skaitymo gebėjimus ir įgūdžius.

Be to mokymo(si) metu besimokantieji išsiugdo ir sustiprina:

• pasitikėjimą savimi bei savo žiniomis,
• tinkamą savo žinių pristatymą,
• kalbėjimo baimės kontrolę,
• emocijų bei jausmų pažinimą, 
• ralybės suvokimą bei propažinimą,
  
• savarankiškumą,
• sąmoningumą,
• atsakingumą.

Bei ugdo emocinį intelektą.

Mano vedamame anglų kalbos mokymosi ir asmeninio tobulėjimo procese yra labai svarbu PASTOVUMAS, NUOSEKLUMAS ir ATSAKINGUMAS. Todėl užsiėmimai/pamokos vyksta bent 1-ą kartą per savaitę (60 min arba 90 min). Laiką pamokoje išnaudojame 100% efektyviai, todėl rezultatai yra tikrai akivaizdūs.

Svarbiausias mokymosi akcentas ir tikslas:

integruotas kalbinių įgūdžių ir žinių bei asmeninių savybių stiprinimas.

Daugiau informacijos:

Tel. nr.: +370  614  65147

el. paštu: solveiga.jankauske@gmail.com