Dažnai stebiu ir girdžiu  tėvus, mokytojus ir kitus suaugusius žmones kritikuojančius, barančius ir visaip moralizuojančius savo ir aplinkinių vaikus ir paauglius, kad jie nedrausmingi, nesupratingi, savanaudžiai, neturintys vertybių ir blogai elgiasi... O dar liūdniau tampa kai girdžiu, kad vaikai yra blogi... Nėra blogų vaikų.  Yra tik netinkamas jų elgesys, netinkami išmokti bendravimo ir elgesio modeliai ir įgūdžiai, nesugebėjimas suprasti ir susitvarkyti su juos užplūstančiomis emocijomis ir jausmais. Ir kas  galėtų būti geresniu pavyzdžiu kaip elgtis, mąstyti ir kokias vertybes bei įgūdžius turėti jei ne patys TĖVAI, MOKYTOJAI ir visi SUAUGUSIEJI?

Šiandien kviečiu sustoti ir pagalvoti bei paklausti savęs ar savo pavyzdžiu ir skleidžiamomis vertybėmis padedame savo vaikams ugdyti šiuos įgūdžius? Ar patys jau esame juos išugdę savyje? Ir apskritai kas jie yra ir kuo naudingi man pačiam (kaip žmogui ir asmenybei), mano aplinkai, mane supantiems žmonėms ir svarbiausia mano vaikams?

• Empatija (jaučiu ir suprantu tai, ką jaučia kitas) 

• Nuoširdumas (dalinuosi savo pavo patirtimi be apsimetinėjimo)

• Pagarba (gerbiu ir pagarbiai elgiuosi su savimi, savo aplinka ir supančiais žmonėmis) 

• Savarankiškumas (leidžiu sau ir pats darau be kitų pagalbos ir nurodymų)

• Bendradarbiavimas (padedu kitiems ir dalinuosi)

• Kūrybiškumas (nebijau atsiskleisti savo talentams)

• Tolerancija (leidžiu ir priimu kitus tokius kokie jie yra)

• Atkaklumas (siekiu savo noro/tikslo nepasiduodams nors būna sunku ir apima įvairūs jausmai bei sunkumai)

• Smalsumas (domiuosi ir klausiu apie viską kas man įdomu)

• Dėkingumas (esu dėkingas už viską ir moku tai įvardinti žodžiais ir išreikšti veiksmais)

• Entuziazmas (imuosi iniciatyvos nelaukdamas kol kažkas paprašys, palieps ar pasakys)

• Pasitikėjimas (pasitikiu savimi ir kitais tiek kiek tai yra saugu).